Cerebrinis paralyžius – bendra sąvoka, apimanti daugybę neprogresuojančių
smegenų veiklos disfunkcijų. Tai nuolatinis judesių ir padėties sutrikimas,
atsirandantis dėl smegenų dalies sutrikusio funkcionavimo arba nepakankamo
smegenų išsivystimo.
Taip, estate teisūs, tai – citata iš Vikipedijos. Tiesiog informacijai. Tiesiog tam,
kad žinotų plačioji visuomenės dalis, jog tokia negalia irgi yra. Ir skirtingi jos
lygiai yra, ir skirtingi tipai, ir skirtingos priežastys. Tiesą sakant, pasaulyje
tikriausiai nerastume dviejų identiškų cerebrinio paralyžiaus atvejų. Jie visi – labai
individualūs. Su labai individualiais gebėjimais ir su tuo, kas pasidaro
neįmanoma…
Nes tik Vikipedijoj, tik medicinos vadovėliuose ir enciklopedijose galima taip
apibendrintai nusakyti, kas tas cerebrinis paralyžius. Iš tiesų, kiekvienas šios
negalios palytėtas žmogus – tai nenužengti žingsniai, nesupinti gėlių vainikai,
nesudėliotos vaikiškos paslaptys iš akmenėlių po spalvotais stikliukais… Tai –
neišmiegotos motinų naktys, neįvykusios bėgimo varžybos dalyvaujant ir
tėčiams… Kartais – gal net niekada neapkabinti tie patys mylimiausieji, patys
artimiausieji…
O žinote, norime Jums pasakyti, kad širdys cerebriniu paralyžiumi neserga! Nors
tai – irgi tik raumuo… Šia prasme – gal. Bet mes ne apie tą motoriuką, kuris
varinėja kraują. Mes – apie meilę. Apie gebėjimą jausti ir džiaugtis. Net jei nė
vienu savo kūno raumenėliu negali parodyti, koks laimingas esi, kaip stipriai myli.
Ir tik akimis apkabini tuos, kurie eina drauge nelengvu gyvenimo keliu. Tuos, kurie
neretai atstoja ir rankas, ir kojas… Mamas. Tėčius. Seseris ir brolius. Senelius,
močiutes, dėdes, tetas, būrį draugų…
Už kiekvieną tegalintį apkabinti akimis ir širdimi – mes apkabiname visus tuos,
kurie likimo valia tapo šių ypatingų, nuostabių žmonių pakeleiviais. Su meile.
