Visame pasaulyje yra tik viena pati geriausia, pati mylimiausia, pati gražiausia ir labiausiai mylinti –
tobula Mama. Tik viena. Ir kiekvienas pasaulio vaikas tokią turi! Ir jūs turite, ir aš turiu, ir jūsų bei mano
vaikai turi. Nes kiekviena Mama – kur Ji bebūtų, kieno Ji bebūtų – yra vienintelė, mylimiausia ir geriausia
pasaulyje! Net ir tos Mamos, kurių jau niekas niekada neapkabins, nes vaikai nutolo už jūrų marių ar už
amžinybės – mylimiausios ir geriausios. Ir tos, kurios tik nuo debesėlio širdimis telydi savo vaikus ir
anūkus jų kasdienybės kelionėse – pačios pačios! Nes niekada ir nieko nebūna perpus. Mamos viską
atiduoda, viską. Visą meilę, visą tikėjimą, visą rūpestį, visas maldas, svajones, dainas, viltis, bemieges
naktis – visą gyvenimą.
Ačiū Jums, Mamos. Visoms kartu, kiekvienai atskirai – ačiū. Už išdainuotas kūdikystės lopšines, už
pirmųjų žingsnių nedrąsų tipenimą, už jaunystės sparnus, už brandos išmintį. Už galimybę būti ir gyventi.
Taip ir skamba ausyse M. Martinaičio eilės:
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš spalvų, balsų ir spindulių.
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu.
…Tu numegzk… Iš spalvotų melanžinių siūlų… Kiekvieną kilpelę, kiekvieną eilutę rūpesčiu ir meile
išglostydama…
O žinote, iš kur Mamos gauna siūlų megzti vaikų keliams? Jos tyliai, niekam nesiskųsdamos, niekam
nerodydamos ardo savuosius… Po eilutę, po kilpelę… Po dieną… Po atodūsį… Po šypseną. Taip norisi
apkabinti visas pasaulio Mamas. Visas be išimties. Ir padėkoti. Pasakyti kiekvienai jų vaiko balsu: “Aš
visada būsiu šalia, mano Mama, visada – širdimi ir atmintimi. Nes visame pasaulyje yra tik viena pati
geriausia, pati mylimiausia, pati gražiausia ir labiausiai mylinti – tobula Mama. Ir kiekvienas pasauliovaikas tokią turi!”.
